DĖMESIO! Jūs esate 2009 metų konferencijos tinklapyje
Pranešimų santraukos
Jovilė BAREVIČIŪTĖ
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir politologijos katedra
El. p. j.bareviciute@gmail.com
Vizualumo ir medijų santykis šiuolaikinėje kultūros filosofijoje
1. Vizualumo fenomenas medijų sąlygomis yra ambivalentiškas. Vizualumo samprata senųjų medijų sąlygomis skiriasi nuo jo sampratos naujųjų sąlygomis, nors senosios išlieka, tik transformuodamosi į naująsias (McLuhanas, Baudrillard'as);
2. Vizualumo ir medijų santykis kinta, kultūrai pereinant iš tekstines i vaizdinę;
3. Vizualumas medijose taip pat daro įtaką tradicinėms egzistencinėms vertybėms, pasauležiūroms, gyvenimo stiliams, etc. Paprastai toji įtaka vertinama kaip negatyvi, tačiau kartu ji atveria ir pozityvių šiuolaikinės kultūros plėtros galimybių.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Doc. dr. Mingaugas BRIEDIS
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir politologijos katedra
El. p. mindaugas.briedis@hi.vgtu.lt
Medijuojant ir medituojant: religingumas kibernetinėje erdvėje
Žmonijos istorija nužymėta unikaliais mitų ir ritualų pėdsakais. Sakralios Pradžios bei to, kas anapus istorijos vaizdavimai aptinkami visose kultūrose, o ritualinės erdvės skleidžiasi nuo primityvių olų tapybos iki monumentaliosios architektūros šedevrų. Kartu su sprogstamuoju elektroninės vizualiosios komunikacijos gimimu atėjo ir transformacijos mito ir ritualo įkūnijime įvairių medijų pagalba. Televizijos ir kitokios medijos vaizdiniai suteikė žmonėms galimybę transcenduoti laiką ir erdvę, susirinkti prie ekranų tam, kad kartu dalyvautų sporto, pramogų įvykiuose, taip pat ir religinėse apeigose. Tuomet gal kibernetinė erdvė teikia autentiško, intensyvesnio ritualinio dalyvavimo galimybes? Ar Tinklas šiandien yra pamatinis prasminių naratyvų, apie kuriuos telkiasi ir formuojasi bendruomenės, tame tarpe ir religinės, šaltinis? Kaip kiber-erdvėje panaudojami tradicijomis tapę vaizdiniai?
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Doc. dr. Jūratė ČERNEVIČIŪTĖ
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir politologijos katedra
El. p. jurate.cerneviciute@hi.vgtu.lt
Kultūros meditacija, įvaizdinimas ir vartojimas
Šiuolaikiniame pasaulyje didžioji dalis žmonių kultūrinių išteklių gaunama vartojant medijas. Dabarties kultūra yra tampriai susijusi su medijų vaizdinių cirkuliacija ir pasisavinimu. Masinės medijos teikia priemones individams kaip atsirinkti ir plėtoti savo pozicijas laike ir erdvėje. Kultūros mediacija yra procesas, kuris sustiprina ir primeta medijų kultūrą.
Kasdienis medijų kontekstas sudaro neatsiejamą socialinių-kultūrinių procesų dalį. Kultūros industrijos investuoja į vaizdinių plėtojimą, siekdamos išskirti savo produktus nuo kitų, panašių produktų rinkoje. Plintant masinės komunikacijos technologijoms, žmonės vis daugiau susiduria su semiotine prekių reprezentacija, o ne pačiomis prekėmis. Kasdienybėje įvairūs medijų tekstai pateikia vartotojams prekių vaizdinius ir paslaugas, kurios gali tapti medžiaga jų gyvenimo stilių konstravimui.
Kultūros įvaizdinimas gali būti apibūdintas kaip medijų kultūros ir vartojimo kultūros persidengimo reiškinys, kai medijų vaizdiniai daro vis didesnę įtaką prekiniams ženklams, o taip pat naudojami kaip išteklius tapatumui konstruoti. Medijuoti kultūros produktai tampa reikšmingais kultūriniais referentais ir prisideda prie kultūrinių tapatumų ir bendruomenių plėtojimo ir įtvirtinimo.Tapatumo konstravimas, savo ruožtu, gali pakartotinai kurti kultūrines kategorijas, kurias gali perimti tam tikros kultūrinės bendruomenės.
Refleksyvus medijuotos kultūros išteklių panaudojimas socialiniame gyvenime reiškia, kad kultūrinės bendruomenės nesiejamos su konkrečia vieta ir dauginasi, o taip pat tampa vis labiau nepastoviomis. Refleksyvumas kultūros išteklių panaudojime reikalauja kultūros industrijų veikėjų (kultūros gamintojų) jautrumo kultūriniams impulsams bei gebėjimo pritaikyti ir demonstruoti naujas kultūrines tendencijas vartotojams.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Vidas DUSEVIČIUS
El. p. cucukeba@yahoo.fr
Meno kūrinys ir religinė patirtis M.Heidegger, P.Florenskij
Abu autoriai ėmėsi ontologizuoti meno kūrinį ir savitai išplėtė estetikos ribas. Menas ne tik priešingas subjektyvizmui, bet ir išvaduoja iš subjektyvaus užsisklendimo. Meno kūrinys teorizuojančios pasaulėžvalgos alternatyva. Kūrinyje esti tai, ko teorinė interpretacija nepajėgi išsemti.
Heideggeriui menas viena iš nedaugelio sąlyčio su būtimi formų. Meno kūrinys interpretuojamas kaip tiesos vyksmas, kai buvinys pasirodo kaip buvinys, iš paslėpties iškyla į nepaslėptį. Iškilimas iš paslėpties į nepaslėptį būties įvykis. Florenskiui kūrinys atveria ir rodo anapusinį pasaulį, įkūnija kitokią patirtį, aukštesniąją realybę.
Heideggeris ontologinę kūrinio struktūrą bando paaiškinti kaip savarankišką tiek nuo sukūrėjo, tiek nuo suvokėjo subjektyvumo. Sukūrimas interpretuojamas kaip ėmimas iš būties. Tai, kas pats atsiveria, sukūrimas tik leidžia atsiverti, išeiti į nepaslėptį. Kuriantysis tik dalyvauja jame. Florenskiui tapytojai, arba liudytojų liudytojai tik perteikia reginius. Panašiai kaip liudytojas-šventasis, nors pats kalba, visgi liudija ir skelbia ne save, bet Viešpatį. Taip ir šie liudytojų liudytojai-menininkai skelbia ne save ir ne meną savo, bet šventuosius ir šventųjų patirtį.
Heideggerio sampratoje meno kūrinys suteikia žmonėms galimybę apmąstyti, suprasti, aiškinti tiek daiktus, tiek pačius save. Florenskio koncepcijoje ikona žadina snūduriuojančią dvasinio suvokimo galią. Ne tik žadina, bet ir parodo tokią esant. Ikona impulsas, kuris į dienos šviesą iškelia giliai sąmonėje glūdinčias dvasines patirtis. Jeigu žmogus anksčiau sąmoningai ir ryškiai buvo regėjęs reginį, tai tarpininkaujant ikonai reginys bus ryškus, aiškus, bet antrinis. Antrinis, nes jau buvo regėtas, o dabar prisimintas.
Heideggeriui šventykla apgaubia dievo statulą ir leidžia jai šioje paslėptyje, atviros aikštės su kolonomis dėka, iškilti į šventą apibrėžtą erdvę. Šventyklos dėka dievas esti šventykloje. Dievo statula nėra atvaizdas, skirtas tam, kad lengviau būtų įsisąmoninti, kaip atrodo dievas tai kūrinys leidžiantis pačiam dievui buvoti šitaip pats dievas yra. Florenskiui simbolis savimi išreiškia tai, kas jis pats nėra, daugiau už jį patį, ir visgi esmiškai per jį besireiškiantį. Atvaizdas, kaip pavaizduoto dalyko simbolis neatsiejamas nuo aukštesnės, per jį pasireiškiančios realybės.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Aldis GEDUTIS
Klaipėdos universiteto Sociologijos katedra
El. p. pk.smf@ku.lt
Niekio vaizdai: vizualumas socialiniuose ir humanitariniuose moksluose
Šiuolaikiniuose socialinių ir humanitarinių mokslų (SHM) tekstuose dažnai naudojamos įvairios vizualinės priemonės (schemos, grafikai, lentelės ir pan.). Įprasta manyti, kad šių priemonių paskirtis nagrinėjamų objektų bei sąsajų tarp jų paaiškinimas, sudėtingų argumentų bei teorijų supaprastinamas, aptariamų temų iliustravimas. Tačiau detali tokių SHM priemonių analizė (pvz. Michaelo Lyncho tyrimai) rodo, kad dauguma vizualinių priemonių yra, viena vertus, primityvios, mat naudojasi ribotu geometrinių, ikoninių ar semiotinių priemonių arsenalu, kita vertus, jos sunkiai šifruojamos ir nėra skaidrios, t.y. tai nėra langai, leidžiantys pažvelgti į savarankiškai egzistuojančius realius objektus ir procesus. Dėl to vizualinės SHM priemonės tinkamai neatlieka savo funkcijų. Analizuojant konkrečius vizualizacijų pavyzdžius SHM tekstuose pranešime bus siekiama atsakyti į šiuos klausimus: kokias funkcijas SHM tyrinėjimuose ir tekstuose atlieka vizualiniai objektai? Ką tokie objektai vaizduoja ir iliustruoja? Kokia jų naudojimo prasmė, jei dažniausiai viskas ir taip parašoma šalia esančiame tekste? Ar galima teigti, jog vizualinės priemonės atlieka ideologinę funkciją, t.y. tėra tik retorinė matematika ar racionalumo įspūdžio kūrimas? Ar esama alternatyvų SHM įsigalėjusiems vizualumo režimams?
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Jolita JANUŠKEVIČIŪTĖ
Vilniaus dailės akademijos dailėtyros magistrė
El. p. j.januskeviciute@yahoo.com
Kapitalizmo, Klajoklystės, Ištakų - mašinų inskripcijos šiuolaikiniame Rytų-Vidurio Europos regiono mene
Analizuojama keletas Rytų - Vidurio Europos (Slovakijos, Rumunijos, Vengrijos, Baltijos regiono) dailės kūrinių, priskiriant jiems meninės, socialinės produkcijos (socialinė mašina) ir troškimo produkcijos (troškimo mašina) žymens reikšmę, kapitalo sąlygomis perteikiančią augantį, išsiplėtusį kūną, vidaus- išorės skirties ekspansyvumą.
Apžvalgai pasitelkiami 3-iosios Prahos bienalės (2007) kūriniai, plėtojantys polemiką su istorija, socialine, politine tikrove, pateikiantys analitinius modelius, kuriems aktualūs kapitalizmo produkcijos, smurto, žiaurumo, vartojimo, valdymo, polivalentiniai troškimo kodai.
Trumpai apžvelgiami Alexey Chlebykin, Virginia Hackermann, Ion Grigorescu, Ciprian Muresan, Zbynek Baladran, Harun Farocki, Matus Lanyi (kaip turintys kapitalizmo perspektyvą), Damian Le Bras, Merike Estma, Kristine Neiburga (klajoklystės perspektyvą), Vanessos Beecroft, Shirin Neshat (ištakų - mašinų perspektyvą) kūriniai.
Teigiama, kad simboliškai įvaizdintos pinigų, rasių, tautų, kūnų, grupių, instrumentų, organizmų cirkuliacijos šiuolaikiniame dailės kūrinyje įkalba perneštas į socialinę tikrovę išplėstos vidinės kūno ribos projekcijas, pasižyminčias šiuolaikinio kapitalo simptomu bei troškimo mašinas, apimančias gamtos ir žmogaus, žmogaus ir pasaulio santykius, grąžinančias kapitalistinės masinių vaizdinių visuomenės atmestą, anuliuojamą kentėjimo pradą, teorinėje plotmėje prigyjantį kaip atviras kentėjimo klausimas ir kentėjimo problema.
Ką perteikia, į ką atsigręžia šiuolaikinis meninis vaizdas? Polemikai užmegzti, atskaitos taškais pasirinktos kai kurios aktualumo neprarandančios Gilles Deleuzeo, Susan Sontag įžvalgos, idėjos.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Agnieška JUZEFOVIČ
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir politologijos katedra
El. p. agnieska_j@yahoo.com
Ką vakarietis regi kinų tušo tapyboje?
Pranešime, remiantis fenomenologiniu ir hermeneutiniu metodais ketinama nagrinėti dialogą tarp kinų ir Vakarų kultūrų. Bus gilinamasi į tai, kaip vakariečiai supranta kinų kultūrą ir jos vizualinius simbolius ir stengiamasi išsiaiškinti, kodėl kinų kultūroje vyraujančius vaizdus vakariečiams taip sunkiai sekasi suprasti. Nagrinėjant kinų peizažinę estetiką konstatuojami įvairūs faktoriai, lemiantys jos svetimumą ir nesuprantamumą šiems atvaizdams būdingas savitai traktuojamas tradicionalizmas (kuris neatsiejamas nuo kūrybingumo ir nuolatinės kaitos); taip pat tokios savybės, kaip vientisumas, daugiaprasmiškumas ir neužbaigtumas, kurie kyla iš vakariečiams svetimos daoistinės pasaulėžiūros. Kinų ir japonų monochrominės tapybos kitoniškumas lėmė, kad Vakaruose ji išpopuliarėjo daug vėliau negu kiti vaizduojamosios dailės kūriniai. Pranešime grindžiama mintis, kad kultūrinis dialogas, nors ir nelengvas, yra įmanomas bei prasmingas, nes padeda vakariečiams geriau suprasti pačius save.
Pranešimo metu ketinama rodyti vaizdo medžiagą.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Doc. dr. Tomas KAČERAUSKAS
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir politologijos katedra
El. p. tomas.kacerauskas@hi.vgtu.lt
Matymas, žiūra ir vaizdijimas: egzistencinės sąveikos
Kokie vizualumo lygmenys? Koks santykis tarp daiktų matymo, pasaulio žiūros ir mūsų vietos jame vaizdijimo? Koks matymo horizontas (fonas)? Ar daiktus matome skyriumi nuo pasaulio žiūros ir vaizdijamų siekių, t.y. nuo gyvenamojo pasaulio? Kaip vizualūs menai atliepia šias sąsajas? Ar galima kalbėti apie istorijos matymą? Kaip vaizdijama istorinė bendrija? Ar bendrijai, siejančiai egzistuojančius individus, būdinga žiūra, veikianti individų matymą?
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Kęstas KIRTIKLIS
Vilniaus universiteto Filosofijos istorijos ir logikos katedros doktorantas
El. p. kestas_kirtiklis@yahoo.com
Kai vizualinis posūkis suka atgal: V. Flusserio medijų istoriosofija
Vakarų kultūroje vykstanti kaita vadinama vizualiniu posūkiu turi įtakos ir humanitariniams mokslams. Atsiranda naujos teorinės ir metodologinės prieigos, kreipiamas dėmesys į naujus probleminius laukus. Pranešime analizuojama viena iš šių naujųjų prieigų vokiečių medijų filosofija. Pasitelkus pavyzdžiu klasikine tapusią Vilémo Flusserio teoriją, klausiama, ką naujo atneša medijų filosofija. Tvirtinama, jog šiandienė vokiečių medijų filosofija yra laikytina ne nauja filosofijos kryptimi, bet veikiau klasikinės vokiečių kultūros ir istorijos filosofijos sudabartinimu.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
dr. Jekaterina LAVRINEC
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir politologijos katedra
El. p. jekaterina.lavrinec@hi.vgtu.lt
Miesto reprezentacijos ir post-turizmas
Žmogus su fotoaparatu, nuolat sutikrinantis savo įspūdžius su populiariuoju miesto gidu vienas iš paplitusių turisto įvaizdžių. Turistinių srautų atstovas neretai suvokiamas kaip pasyvus jau egzistuojančių miesto reprezentacijų vartotojas, tuo tarpu turistinė miesto fotografija reflektuojama pasitelkiant reprezentacijų reprodukavimo terminus.
Turisto figūros transformacija šiuolaikinėse miesto studijose iš dalies yra reprezentacijų teorijos kritikos (N. Thrift) pasekmė. Šios kritikos kontekste formuojama post-turisto figūra, kuri apibrėžiama per emocinius ryšius (J. Larsen), kūnišką santykį su erdvinėmis struktūromis (N. Thrift) bei aktyvumą ieškant naujų miesto patyrimo rakursų (J. Urry). Diskusija apie post-turizmą paskatino ir vietinio gyventojo, disponuojančio išskirtiniu žinojimu (į kurį iš dalies pretenduoja bet koks miesto tyrinėtojas), figūros transformaciją.
Reprezentacijų teorijos kritika formuoja prielaidas gvildenti vizualinio patyrimo studijas aktualizuojant emocinius turinius bei kūnišką patyrimą ir netiesiogiai skatina turizmo industrijos pokyčius (pranešime remiamasi atvejų analize).
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Rasa LEVICKAITĖ
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir politologijos katedra
El. p. rasa.levickaite@hi.vgtu.lt
Vizualinė sociologija: praktinė vertė moksle
Vizualinė sociologija nuo 1970 metų yra marginalinė eksperimentinė sociologijos sritis. Dėl savo pobūdžio ir nemokslinės kilmės vizualinė sociologija kontraversiškai vertinama pačių sociologų. Keliama problema kodėl sociologija, mokslas apie visuomenę, visuomenės sąveikas, vengia vizualumo. Svarstoma, kokios yra vizualinės sociologijos ištakos, reiškimosi priemonės, kaip vizualinė sociologija gali būti sociologijos studijų sudedamoji dalis ir socialinių tyrimų įgyvendinimo įrankis. Pranešimo metu yra supažindinama su pranešimo autorės sukurta 10 min. video medžiaga, atlikto kokybinio tyrimo ištraukomis, iliustruojančiomis pranešime išsakytas idėjas bei praktinį pritaikymą socialiniuose tyrimuose. Pateikiamos išvados, kad vizualinė sociologija kaip marginalinė sociologijos sritis gali būti vertinga medijų, vizualumo eksperimentinėms studijoms, tyrimų atlikimui, studentų projektams ir teorinės medžiagos iliustravimui.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Prof. Algis MICKŪNAS
Ohajo universitetas, JAV
El. p. amuali@gmail.com
Tarp-kūniškumas: vizualumo pagrindas
Pirmoji tezė: vizualumas neglūdi vienoje kūno dalyje akyse, bet visoje kūno orientacijoje ir aplinkos fenomenų formavimo/deformavimo eigose.
Antroji tezė: kūno orientacijos yra neišvengiamai suaustos su kitų kūnų orientacijomis ir veiklomis.
Trečioji tezė: visos tarp-kūniškos orientacijos sudaro foną, kuris išreiškia patirtų fenomenų klausimus, sudarančius vizualinę plotmę tarp tarp-kūniškūmo ir daiktų.
Ketvirtoji tezė: tarp-kūniškumas ir konkretus gyvenamas pasaulis; bendras ir pavienis vizualumas.
Penktoji tezė: tarp-kūniškas vizualumas įvairiuose žmonių kūriniuose: kinas, tapyba, literatūra, kultai.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Doc. dr. Laima MONGINAITĖ
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir politologijos katedra
El. p. laimute.monginaite@hi.vgtu.lt
Akivaizdumas intencionalios estetinės būties struktūroje (fenomenologinė analizė)
Pranešimo tikslas: atskleisti estetinės būties akivaizdumo-vizualumo savitumus, vizualumo vaidmenį estetiniame santykyje, grožio išgyvenimuose bei vertinimuose.
Pagrindiniai teiginiai - tezės.
Vizualumo ontinės formos: daktinis, imanentinis, idealus.
Imanentinės - estetinės žiūros ypatybės , intuityviai pasiekiamas akivaizdumas.
Vizualumo sąveika su emocine-jausmine patirtimi.
Estetiškumo ir vizualumo sąsajos.
Vizualumas - ikiracionalus apibendrinimas.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Eglė OBCARSKAITĖ
Vilniaus universiteto filosofijos magistrė
El. p. pasleptis@gmail.com
Vizualinis posūkis - kultūros posūkis ir sampratos raida
Pranešime teigiama, kad diskursui, apibendrinamam Williamo J. T. Mitchello paskelbto vizualinio posūkio terminu, būdingi bent du pamatiniai bruožai: (1) vizualumo nagrinėjimo siejimas su modernybės mąstymo/žiūros modelių kritika, bei (2) kultūros vaizdų produkcijos ir suvokimo srityje pokyčiais, kurių analizei nepakanka ikišiolinių humanitarinių mokslų teikiamų metodologinių įrankių. Pastarosios išvados loginė seka atkuriama sekant Mitchello teorijos vystymą nuo vaizdinio posūkio (pictorial turn) pereinant prie mąstytojo teigimu jau prasidėjusio bio-vaizdinio posūkio (biopictorial turn). Pranešime taip pat teigiama, kad pastarasis judesys parodo vystyto vaizdinio posūkio diskursą esant susijus su kintančiomis vaizdų produkcijos kultūroje sąlygomis. Chrestomatinis diskurse pasitelkiamas pavyzdys tai Walterio Benjamino tekstas Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje. Pranešime teigiama, kad šiame tekste Benjamino išreikštas meno kūrinio reprodukcijos raidos pateiktas iššūkis ne tik nurodo į dėl pakitusių vaizdo reprodukcijos sąlygų pasikeitusį jo suvokimo modelį, tačiau užsimena apie klasikinės meno kūrinio sampratos kismą, supriešinant ją su naujai kilusio socialaus vizualumo objektų suvokimu. Pastarajam centrinę vietą suteikia vizualumo teoretikai, kurių teorijos nurodo takoskyrą tarp modernybės (Naujųjų amžių) ir šiuolaikinio mąstymo paradigmų. Žiūros modeliai čia jau nagrinėjami ne estetinių objektų suvokimo arba tik fiziologinės juslės požiūriu, tačiau paraleliai su mąstymo modeliais ir yra aptinkami kasdienės pasaulėžiūrą formuojančios aplinkos srityje.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Elena SAKALAUSKAITĖ
Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro magistrantė
El. p. elena.sakalauskaite@gmail.com
Kine kuriami vietų atvaizdai: tikrovės atspindys, jos parafrazė ar priešprieša? (Bažnyčios pavyzdys)
Filmas yra audiovizualinis kūrinys, susidedantis iš daugybės scenų sekos, kurių metu vystosi veiksmas. Didžiausią reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje įgavo aktoriai, kurių vaidinami veikėjai blaškosi nuo scenos prie scenos, kenčia, džiaugiasi, liūdi. Tuo tarpu erdvė, veiksmo vieta, paprastai grojanti antruoju smuiku, reikšmingesnė tik skrupulingesniam žiūrovui. Tačiau nuo to, kokia erdvė parinkta, kaip ji rodoma, koks turinys joje vyksta, gali labai priklausyti filmo nuotaika, reikšmė, kt. Juk kulkom švilpiant virš galvos kuriama mūšio scena, o namų aplinka atskleidžia veikėjo charakterį.
Kadaise buvo sakoma, kad kinas yra realybės atspindys. Tačiau realybėje pliaupiant lietui bučiuotis yra greičiau kančia, negu malonumas, ir ypač jei lyja gausiai. O kino kūrėjai ypač mėgsta tokias scenas. Taip kuriama kita realybė. Ir joje daiktai, realiame gyvenime turėję vieną reikšmę, įgauna kitą, dažnai net priešingą.
Paprastai bažnyčia skirta religiniam ritualui. Čia galima melstis, dalyvauti mišiose, joje priimami sakramentai. Teisybės dėlei, šiais laikais dauguma mūsų į bažnyčią bene dažniausiai užeina iš turistinių paskatų. Taip pat bažnyčios atsiranda ir filmuose. Ką jos ten veikia? O tiksliau, ką jose pagal režisieriaus ar scenaristo malonę veikia aktoriai? Kam kino kūrėjams tarnauja bažnyčios? Ar jos ritualo vietos, ar turistinis traukos objektas? O gal jos kino filmuose yra įgavusios savitą, nuo gyvenimiškosios paskirties nutolusią prasmę.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Prof. dr. Tomas SODEIKA, doc. dr. Lina VIDAUSKYTĖ
Kauno Technologijos universitetas, Filosofijos ir kultūrologijos katedra
El. p. lina.vidauskyte@gmail.com
Vizualinis raštingumas: metafora ar oksimoronas?
Vizualinio raštingumo problema susijusi su postgutenberginės epochos (M.McLuhan) situacija, kuomet Vakarų kultūroje naujųjų medijų atsiradimas sąlygoja tai, jog rašytinį žodį vis labiau ima užgožti vaizdai. Iškyla vaizdų suvokimo kompetencijos lavinimo reikmė, analogiška tam, kas vyko XIX a. antroje pusėje kai pradinis raštingumas tapo privalomu. Tačiau ar pasakymas vizualinis raštingumas čia tinka? Žinoma, jį galima suprasti kaip metaforą, kai raštingumu vadinamas žmogaus gebėjimas suvokti vienaip ar kitaip pateiktą prasmę. O gal šis pasakymas greičiau yra oksimorononas? Gal kalbant apie vizualinį raštingumą, vizualinė patirtis nepagrįstai sutapatinama su rašto patirtimi? Ar tada neišleidžiama iš akių tai, kad skaitymas ir matymas yra skirtingi santykiai su suvokiamu turiniu, kad esmiškai skiriasi skaitančio ir reginčio žvilgsnio intencionalumai?
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Antanas STANČIUS
Vilniaus Dailės Akademijoje Fotografijos ir Medijos Meno katedros magistrantas
El. p. stancius.antanas@gmail.com
Vizualinė hegemonijos kritika medijų menininkų kūriniuose
Šiuolaikinis pasaulis, lydimas globalios, hegemoniškos ideologijos ir santvarkos, bei vizualinės kultūros, besireiškiančios tiek žiniasklaidoje tiek kituose medimuose susilaukia ir kritikos. Praeito amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje iškilusi queer teorija neapeina ir vizualinių susidariusios situacijos aspektų, daugiausia kine, žiniasklaidoje ar kitose masinės raiškos priemonėse. Tačiau jos teiginius galima nagrinėti ir lokalesnio pobūdžio medijų menininkų kūriniuose, tam pasitelkiant post-socialistinio regiono meną, kur priešprieša, tarp dominuojančios korporacinės ir vietinės bendruomeninės kultūros yra akivaizdesnė, bei daug problematiškesnė, lyginant su likusia Vakarų Europa. Pranešime analizuojama Evaldo Janso, Dainiaus Liškevičiaus, Gintaro Makarevičiaus, Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Gints'o Gabrans'o, Stelioso Arcadiouso, Faisal'o Abdualah'o, Kutlug'o Ataman'o, Kalin'o Serapionov'o, Mark'o Raidpere'io, Zoran'o Naskovski'o, Katarzyna Kozyra bei Pierreo ir Gilleso menininkų kūryba, pasitelkiant socialinės?kultūrinės teorijos rėmus.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Ieva STRAUKAITĖ
Vilniaus universiteto filosofijos magistrantė
El. p. ieva.straukaite@gmail.com
Karteziškosios regėjimo sampratos transformacija Merleau-Ponty Suvokimo fenomenologijoje
Regėjimo kaip intelektinės veiklos, kontempliuojančios teorinės žiūros ar idealaus/iškūnyto žvilgsnio samprata išryškėja Platono filosofijoje, kuomet pabrėžiama fizinės akies ir dvasinės akies skirtis, iškeliant pastarosios prioritetą bei nuvertinant pirmąją. Descartesas, įvykdydamas epistemologinį posūkį filosofijoje, radikalizuoja šią perskyrą, t. y. sąmonės/kūno dualizmo pagrindu įtvirtina regėjimo į sąmonę redukciją. Regėjimas imamas traktuoti kaip pažįstančios sąmonės veikla. Pranešime teigiama, jog Merleau-Ponty transformuoja karteziškąją regėjimo sampratą, dekonstruodamas sąmonės/kūno dualizmą. Remiantis vizualinio posūkio teoretiku Martin Jay klausiama: Ar Merleau-Ponty, atlikdamas regėjimo integravimo į kūniškąją patirtį judesį, gali būti priskiriamas prie antiokuliarcentrizmo šalininkų?
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Artūras TEREŠKINAS
Vytauto Didžiojo universitas
El. p. a.tereskinas@smf.vdu.lt
Vyriškumai, pasibjaurėtini kūnai ir galia šiuolaikiniame lietuvių kine
Pranešime analizuojami vizualiniai vyriškumo, galios, kūno ir pojūčio aspektai filme Zero: alyvinė Lietuva (rež. Emilis Vėlyvis, 2006, Lietuva), sukurtame AXX festivalio kontekste. Sulaukęs ir šiek tiek tarptautinio dėmesio, šis filmas atspindi vis labiau įsigalinčias vizualinės kalbos tendencijas posovietiniame kine ne tik Lietuvoje, bet ir visoje posovietinėje erdvėje (pvz. šiuolaikiniuose rusų filmuose). Šio filmo epicentre smurtas, kankinimas, žudymas, abjektiški kūnai, narkotikai, azartiniai žaidimai ir kitos socialinės problemos. Kita vertus, savo intertekstinėmis citatomis Zero seka postmodernia nusikaltimo filmų tradicija ir primena Quentino Tarantino filmus (ypač jo Pasiutusius šunis [1991] ir Bulvarinį skaitalą [1994]) bei Guy Ritchieio Lok, stauk arba šauk (1998).
Vėlyvio filme, kaip ir kai kuriuose kituose 2005-2006 m. AXX festivalio filmuose (jų pavyzdžiais naudojamasi pranešime), vyriškumo performansas pateikiamas nuolatinės krizės kontekste. Vyriška galia ir bejėgiškumas čia išreiškiami įnirtingo smurto ir serijinio žudymo vaizdiniais. Galima teigti, kad filmas žymi dramatišką poslinkį nuo heroiško ir kartu jautraus vyriškumo sovietinės eros filmuose iki smurtinio antiheroiško posovietinio vyriškumo, kurį įkūnija abjektiški ir dažnai pasibjaurėjimą keliantys vyrų kūnai ekrane. Vyro kūnas filme funkcionuoja kaip veiksmo (bėgimo, vairavimo, šaudymo, kraujavimo ir mirties) spektaklis. Jis palenktas ekstemaliems fiziniams išbandymams, traumoms ir grafiškam sužalojimui.
Isteriškai smurtiniai ir destruktyvūs Zero antiherojai siunčia dvilypius pranešimus apie filmo žanrą, smurtą, vyriškumą ir jausminį kontekstą. Viena vertus, jie nurodo į nugalėto vyriškumo, nesugebančio susidoroti su socialiniais pokyčiais ir vyriško pažeidžiamumo baimėmis, modelius. Kita vertus, pasibjaurėtinų vyriškų kūnų spektaklis ir vis labiau įsigalintis grafiškas smurtas lietuvių kine yra žaizdos kultūros (Mark Seltzer 1998) simptomas. Ši kultūra koncentruojasi ties trauma; joje asmenys dėvi žaizdas ir sužalojimus kaip savo tapatybės, pojūčių ir išgyvenimo ženklus.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Jonas ŽAKAITIS
Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos doktorantas
El. p.aciuuzdemesi@gmail.com
Buklo beieškant: kelionės šiuolaikiniame mene
Nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio konceptualaus meno judėjimo (o gal ir anksčiau) tapo įmanoma mąstyti meną kaip nepriklausomą nuo konkrečių medijų - tapybos, skulptūros, etc. Konceptualųjį meną galima interpretuoti kaip modernistinio meno radikalizavimą - jei pastarojo tikslas buvo išgryninti tradicines medijas (pvz., atsisakant reprezentavimo prieiti prie tapybos esmės), tai konceptualiajame mene pati meno sąvoka tapo kritikos ir gryninimo objektu. Art is the definition of art, - ištaria Joseph Kosuth. Vis dėlto šį modernizmo radikalizavimą galima aptarti ir kaip pertrūkio momentą. Menas, pradėjęs reflektuoti savo paties egzistavimo sąlygas, nebegali tvirtai atsiremti nei į tradiciją, nei į kokias nors iš anksto numanomas prielaidas. Po konceptualaus meno posūkio kiekvienas meno kūrinys gali būti išlydomas ir vėl sustingdomas skirtinguose laikuose, socialiniuose kontekstuose, institucijose, etc. Šio pranešimo tikslas - pamėginti analizuoti šiuos procesus šiuolaikiniame mene pasitelkiant kelionės bei kelionės laiku sampratas.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Dr. Viktorija ŽILINSKAITĖ
Socialinių tyrimų institutas
El. zilinskaite@ktl.mii.lt
Vaizdo link: okuliarcentrizmas ir jo tyrimo metodologija
Vizualinė kultūra, tiksliau, dėmesys vaizdui, laikomas reikšmingu ir išskirtiniu europinės kultūros bruožu. Vizualumo svarbai šiuolaikinės vakarų visuomenėse įvardyti Martinas Jay vartojo okuliarcentrizmo terminą. Europos kultūros įvardijimas okuliarcentristine remiasi humanitarinių mokslų srities argumentais (kultūrologijos, religijotyros). Pranešime numatoma pristatyti socialinių mokslų srities, sociologijos krypties mokslinių argumentų vizualinės kultūros svarbos ir vietos analizei paieška ir galimybės. Pranešime pagrindinis dėmesys skiriamas vaizdo svarbos ir požiūrio į ją tyrimo metodologijai.